Kaulai yra organizmo atraminės struktūros, kurios palaiko judėjimą bei laikyseną, o prireikus išskiria į kraują kalcio. Kaulinis audinys yra sudarytas iš kaulinių ląstelių ir kietos kalcio fosfatu bei kalcio karbonatu mineralizuotos tarpląstelinės medžiagos, suteikiančios kaulams tvirtumą. Kaip ir visame organizme, taip ir kauluose nuolat vyksta gamybos ir irimo procesai.
Kaulų ląstelės, vadinamos osteoklastais, ardo seną ir pažeistą kaulo audinį, o kitas ląstelių tipas – osteoblastai gamina ir formuoja naują kaulinį audinį. Osteoblastai išskiria baltymą osteokalciną, kuris tinkamai suaktyvintas geba prisijungti kalcį ir dalyvauja kaulų mineralizacijos procese. Kaulų sveikatai labai svarbus teisingas balansas tarp osteoklastų reguliuojamo irimo proceso ir osteoblastų vykdomo kaulo gamybos proceso. Jei ši pusiausvyra sutrinka dėl kalcio ar bet kurių kitų medžiagų trūkumo, tai atsiliepia ir kaulų tankiui bei masei.
Žmogaus kaulų augimas ir mineralizacija vaikystėje ir paauglystėje yra intensyviausi. Maksimali kaulų masė pasiekiama apie trisdešimtuosius metus. Vėliau kaulų masė vis mažėja; moterims kaulų masės mažėjimą dar paspartina hormonų pokyčiai artėjant menopauzei ir menopauzės metu. Teigiama, kad kaulų mineralizacijos būklė vyresniame amžiuje labai priklauso nuo to, kiek mineralų kauluose buvo sukaupta jaunystėje. Bet kuriame amžiaus tarpsnyje labai svarbu net tik gauti pakankamą kalcio kiekį, bet ir užtikrinti normalią kalcio apykaitą organizme, kuriai didelę reikšmę turi ne tik kalcio kiekis, bet ir vitaminai D ir K bei fosforas.
